kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Venclova


Tomas Venclova – vienas žymiausių XX a. antrosios pusės lietuvių poetų, eseistų ir literatūros kritikų. Gimė 1937 m. Klaipėdoje, poeto ir sovietinio veikėjo Antano Venclovos šeimoje. Per karą tėvui pasitraukus į Rusiją, augo pas senelį, klasikinės filologijos profesorių Merkelį Račkauską. Šeštajame dešimtmetyje Vilniaus universitete studijavo antikines kalbas ir lituanistiką, vėliau ilgesnį laiką gyveno ir mokėsi Maskvoje, Peterburge (tuometiniame Leningrade), Tartu. Paties Venclovos teigimu, visuomeninėms jo pažiūroms lemiamą įtaką turėjo 1956-ųjų Vengrijos sukilimas – iš socialistiniais idealais tikinčio komjaunuolio jis virto sistemos kritiku. Iš pradžių Venclova laikėsi literatūrinio gyvenimo nuošalėje, šeštajame ir septintajame dešimtmetyje dirbo daugiausia kaip vertėjas, lietuviškai prakalbino nemažai Vakarų ir Rusijos lyrikų bei dramaturgų (Viljamą Šekspyrą (William Shakespeare), Tomą Sternsą Eliotą (Thomas Stearns Eliot), Sent-Džoną Persą (Saint-John Perse), Alfredą Žari (Alfred Jarry), Borisą Pasternaką, kiek vėliau Česlovą Milošą (Czesław Miłosz), Josifą Brodskį ir kt.). Pirmąjį ir vienintelį Sovietų Lietuvoje lyrikos rinkinį
Kalbos ženklas, kuris tapo bibliografine retenybe, poetui pavyko išleisti tik 1972 m.
Aštuntajame dešimtmetyje, stiprėjant brežneviniam sąstingiui, Venclova pradėjo atvirai konfrontuoti su valdžia. 1975-aisiais jis parašė atvirą laišką Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui, kuriame pareiškė norą emigruoti ir išdėstė savo apsisprendimo priežastis. 1976-aisiais jis tapo vienu iš žmogaus teises ginančios, disidentinės Helsinkio grupės įkūrėjų. 1977-aisiais valdžia galų gale leido Venclovai išvykti iš Sovietų Sąjungos. Poetas apsistojo JAV, kur dėstė įvairiose aukštosiose mokyklose, o nuo 2012 m. yra Jeilio (Yale) universiteto slavistikos profesorius emeritas. Paskelbus Nepriklausomybę daugiažanrė Venclovos kūryba pripažinimo susilaukė ne tik Lietuvoje, kur 2000-aisiais jam paskirta Nacionalinė premija, bet ir visame pasaulyje – jo poezijos ir eseistikos vertimų knygos išėjo pagrindinėmis Rytų ir Vakarų Europos kalbomis, be to, albanų, kinų, esperanto kalbomis.
Venclovos poezijos samprata skiriasi nuo įprastinės, nes tai nėra nevaržomas „jausmo reiškimas“, o bandymas išsakyti sudėtingą šiuolaikinį pasaulį. Venclovos eilėraštis – gyvenimo akimirkos santrauka, skirtingų pojūčių ir minčių, laiko ir tikrovės plotmių susikryžiavimas (Rimvydas Šilbajoris). Ši samprata realizuojama aktyviai panaudojant poetines priemones, dažnai kelias vienu metu – netikėtus sugretinimus (muzika ir ledas) arba metaforas (sniegų granata), metonimijas („druska“ vietoj „jūros“) arba inversijas (kelionė, pasigedusi manęs). Lyrinį pasaulį praplečia ir sudabartina atskirų žinijos sričių (fizikos, geometrijos, filologijos, geografijos) sąvokos. Eilėraščiai išduoda poeto susižavėjimą daiktų formomis, spalvomis, pomėgį tapyti žodžiais („truputis geltono pilko truputis peleno smėlio ir sniego / temstančio vyzdžių sniego“), kartais stebinantį paradoksaliais vaizdiniais („nebaigto pokalbio nuotrupos ritasi laiptais“). Iš svarbiausių savo poetinių mokytojų – rusų Sidabro amžiaus klasikų Boriso Pasternako ir Osipo Mandelštamo – Venclova perėmė įsitikinimą, kad moderni poetika ir tematika gali išsitekti griežtose formose. Poetas mėgsta sudėtingas rimavimo schemas, nepraleidžia progos išbandyti retus lyrinius žanrus (vilanelė).
Venclovos eilėraščiuose vyrauja egzistencinės būsenos: vienatvė, apsisprendimas ginti savo idealus („skiemenis, kurių / išsižadėti negali“), mirties artuma. Pastaroji tema plėtojama ne tik asmeninėje plotmėje, bet ir suvokiama kaip visai civilizacijai dėl totalitarizmo įsigalėjimo gresianti žūtis. Šių svarstymų fonas – miestas arba nesvetingas gamtovaizdis (dažniausiai pajūris), neretai pratęsiamas naktinio dangaus ir visatos perspektyva. Miestas Venclovos poezijoje traktuojamas kaip natūrali šiuolaikinio žmogaus gyvenimo erdvė ir kaip naikinamos, bet dar gyvos „aukštos praeities“ (tai yra, kultūrinės tradicijos) ženklas. Tokioje situacijoje itin svarbios tampa dvi poezijos paskirtys – megzti pokalbį su tikrąja kultūra (Venclovos atveju tai pasireiškia oficialiam meno ir literatūros kanonui nepriklausančių, bet jam pačiam labai svarbių kūrinių citatomis, parafrazėmis, variacijomis) ir atminti diktatūriniam režimui pasipriešinusius ir nukentėjusius žmones (tarp kitų ir lietuvių tremtinius, sukilusius lenkų darbininkus, rusų menininkus ir disidentus). Sovietiniu laikotarpiu tai buvo įmanoma tik pasitelkiant šifruotas užuominas, Ezopo kalbą. Eilėraštyje „Pasakykite Fortinbrasui“ kalbama apie „Daniją, kurios pasaulyje nėra“; eilėraščio „Pašnekesys žiemą“ temą – 1970-ųjų Lenkijos įvykius – atskleidžia aliuzija į žemaitišką padavimą, pasak kurio, sukilimo metus galima atpažinti iš siauros nukirsto medžio rievės.
Emigracijoje rašytuose Venclovos tekstuose politinės ir istorinės realijos pateikiamos atvirai. Eilėraščiai tampa skaidresni, stiprėja pasakojamasis elementas, nors poetinės formos dar sudėtingesnės. Poetas kalba apie tremties patyrimą, mėginimus prisijaukinti vakarietišką tikrovę, vėliau, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, apie prieštaringus emigranto, grįžtančio į pasikeitusią tėvynę, išgyvenimus. Eilėraščių atsiradimo akstinu vis dažniau tampa kelionė. Skirtingos šalys ir žemynai poetą keliautoją ragina dar kartą apmąstyti pragyventą laiką, avantiūras ir nuotykius, meilės ir draugystės patirtis; sovietinės praeities paminklai kelia nuostabą ir džiaugsmą dėl totalitarizmo žlugimo.
Literatūros kritikų teigimu, bene svarbiausia Venclovos tema yra kalba. „Įvardindamas pasaulį, poetas grumiasi su nebūtimi“ (Kęstutis Nastopka). Taigi kalbą poetas suvokia ne tik kaip komunikacijos tarp žmonių priemonę, bet ir kaip chaotišką pasaulį tvarkantį pradą. Poezija, glaudžiausiai susijusi su kalba, tampa prasmės radimosi ir egzistavimo, taigi kūrybos, simboliu: „Viešpatijoj, kur draugo ranka / Niekados nesuskubs į pagalbą, / Tuštuma ar aukščiausia jėga / siunčia angelą – ritmą ir kalbą“.
Venclovos eseistikai būdingas tikslus ir logiškas dėstymas, kurį papildo šmaikštūs anekdotai ir nepaprasta erudicija. Esė aptariami įvykiai ir tekstai, įvairiais rakursais atskleisdami dramatiškos sovietinės epochos vaizdą, neretai pratęsia eilėraščių motyvus. Ypač daug dėmesio skiriama Vilniaus miestui – jo raštijai, istorijai ir architektūrai, jame kūrusiems ir jį lankiusiems žmonėms (tarp naujausių Venclovos knygų –
Vilniaus gidas ir Vilniaus vardai). Literatūrinės Venclovos esė ir lietuvių, rusų, lenkų rašytojų kūrybos mokslinės studijos pasižymi kruopščia tekstų analize, kuri remiasi daugiausia struktūralizmo ir Jurijaus Lotmano semiotikos teorijomis.
Visuomeninio pobūdžio eseistikoje Venclova pasisako prieš lietuvių nevisavertiškumo ir aukos kompleksus, prieš siaurą, kitoms tautoms priešišką patriotizmo sampratą. Ne vienas jo tekstas skirtas dialogui su tautomis, gyvenusiomis ir tebegyvenančiomis Lietuvoje bei jos kaimynystėje; šią nuostatą patvirtina artimos bičiulystės su rusų, lenkų ar amerikiečių rašytojais – Josifu Brodskiu, Česlovu Milošu, Sjuzan Zontag (Susan Sontag). Venclova ragina išmanyti krašto istoriją ir kultūrą, bet vertinti ją pasauliniame kontekste, didžiuotis modernios demokratinės Lietuvos kūrėjais, bet kritiškai apmąstyti ir prisiimti atsakomybę už tuos atvejus, kai šalies vardu elgtasi negarbingai ar nusikalstamai.

Laurynas Katkus


Tomas Venclova. Eilėraščiai.Dalia Satkauskytė. Struktūros prasmė - Tomas Venclova.Josif Brodskij. Poezija kaip pasipriešinimo forma.Tomas Venclova. Laiškai. Esė.Kęstutis Nastopka. Tomo Venclovos tekstai.Leonidas Donskis. Tomas Venclova.Tomas Venclova.Tomą Venclovą kalbina L. Jakimavičius.

Ar žinote, kad...